Visiems lyg ir savaime aišku, kad suaugusieji paauglius varžo. Visi lyg ir žinome, kokios to pasekmės. Tik kartais užmirštam, kad kontrolė nelygu kontrolei.
Mes, paaugliai, priprantame prie to, kad grįžus iš mokyklos jūs paklausiat kaip ten sekėsi, o kažkur išeinant kreipiat žvilgsnį į savo rankinius laikrodžius ir suskaičiuojat, kiek laisvės gausim šiandien. Jūs skambinat, kai mes vėluojam, skambinat, kai nevėluojam, jūs apskritai dažnai skambinat ir įsakmiu balsu klausinėjat. Mes grįžtam namo, atsakinėjam į jūsų klausimus. Iš čia ir tas, vaiką turinčiam žmogui, tikrai girdėtas pokalbis: „Kaip sekėsi?“,-„Gerai“. „Ką veikei?“-„Nieko“. Nieko. Nors mes veikiam tūkstančius įdomių dalykų. Mes siekiam svajonių, įsimylim, susidaužom iš pradžių alkūnes, o paaugę ir širdis, mes tiek daug visko išbandom, bet labai retai apie tai papasakojam tėvams… Kodėl? Mes paprasčiau nesusimąstom, ir jūsų klausimus priimam kaip kontrolės išraišką. Mes nepagalvojam, kad po jūsų „Kaip sekėsi?“ yra kažkas daugiau nei tikrinimas.
Kaip manot, kaip reaguoja paauglys staiga likęs laisvas? Sakysit, anokia čia laisvė… Tėvai kartais nesuvokia, bet paaugliui tai, kad tėvai visada žino, kur esi ir kada turi grįžti, uždeda lyg antspaudą. Jūs žinot, kad jūsų vaikas grįš šeštą vakare, vaikas žino, kad jis grįš šeštą vakare. Paauglys anaiptol nėra būtybė, tik ir ieškanti progos maištauti, kaip dažnai mums bando įteikti tam tikri susiformavę stereotipai.
Mums reikia laisvės, bet ne bet kokios. Reikia būtent tos, kurią apdainavo Eurika Masytė. Uždarykit mus toje laisvėje. Jaukiai įsupkit ne į kontrolės, o į rūpesčio glėbį, o klausimus „Kaip sekasi?“ bent kartą pakeiskite į „Apie ką galvoji?“. Paauglys pakels akis, ir, nepažadu, kad jis atsakys, bet jei klausimas bus nuoširdus, jis supras, kad jums rūpi.
Uždarykit laisvėje ir nematoma ranka pakreipkit mus link teisingų sprendimų… Ką paaugliui reiškia tėvai, jis supras ne jums atskaičius moralą, jis tai supras, kai pamatys, kad jo mama neklaususi žino, kaip sekasi jos vaikui.
Beno blogas 